Ana, Hemptono rūmai 1540 m. kovas

Mane įspėjo, kad dvariškiai labai griežtai laikysis gavėnios. Tikino, jog visai nematysiu raudonos mėsos. Tikėjausi, jog keturiasdešimt dienų valgysiu vien žuvį, bet jau pačią pirmą dieną per pietus atrandu, kad anglų sąžinė nuolaidi. Karalius atsižvelgia į savo poreikius. Nepaisant gavėnios pasninko, į menę aukštai virš tarnų galvų keliauja didžiausia virtinė indų, pasuka prie karališko stalo, o mes su karaliumi paragaujame kiekvieno patiekalo ir paprastai nusiunčiame menėje apačioje sėdintiems savo draugams ir favoritams. Aš siunčiu savo damų stalui arba svarbiausioms rūmų ponioms. Neleidžiu sau suklysti ir nusiųsti mėgstamą patiekalą kokiam nors vyrui. Tai ne tuščias mandagumas — karalius mane stebi. Kokį žodį ištariu per pietus, ką darau — viską mato jo žvitrios akytės, paskendusios putliuose skruostuose, lyg karalius norėtų mane pričiupti.

Nustembu aptikusi vištieną pyraguose ir frikasė, su kvapniosiomis žolelėmis keptas vištas, bet šiuo pasninko metu vištiena nevadinama mėsa. Specialiai gavėniai karalius paskelbė, jog višta prilyginama žuviai. Ragaujame ir puikiai pateiktų, vienas kitu dėl kvapo ir minkštumo įdarytų laukinių paukščių (taip pat ne mėsos, pasak Dievo ir karaliaus). Ant stalo — didelis kiaušinių patiekalų pasirinkimas (tai irgi ne mėsa) ir, žinoma, žuvis: upėtakiai iš tvenkinių, gardūs Temzėje sugautos žuvies ir giliavandenių jūrų žuvų, dėl kurių žvejai plaukia toli į jūrą, kad pasotintų šį godų dvarą, patiekalai. Patiekiami gėlavandeniai vėžiai ir pasakiški pyragai su pro storą tešlos sluoksnį išsikišusiomis mažomis gardžiomis mailiaus galvutėmis. Yra netgi ankstyvųjų daržovių patiekalų, kuriais labai apsidžiaugiu, nes jie retai patiekiami karaliaus stalui. Užvalgysiu lengvai, o kas man ypač patiks, vėliau bus atnešta į mano kambarį. Niekada gyvenime taip sočiai ir gerai nevalgiau, net mano tarnaitei iš Klevo teko atlaisvinti man korsažą, taip sukeliant daug šnekų apie mano pilnėjimą, žydėjimą, dėl kurio ar tik ne kūdikis kaltas. Negaliu paprieštarauti neišsiduodama, bijau, kad karalius, mano vyras, gali pasakyti ką nors įžeidaus, todėl tik šypsausi klausydama, kaip mane erzina lyg teisėtą ir tikrą žmoną, o ne nekaltą, vyro nepaliestą merginą.

Kartą mažoji Katerina Hovard pasakė, kad jos visos juokauja, jog geras angliškas sviestas eina man į kūną. Jos, girdi, būtų aklos, jeigu nematytų, kaip tai man tinka. Aš pajutau jai nepaprastą dėkingumą. Ji paikas, lengvabūdiškas padaras, bet yra savaip gudri, nes kaip kiekviena kvaila mergiotė galvoja tik apie vieną dalyką ir gerai apie jį nusimano. O apie ką ji galvoja? Visą laiką, kiekvieną akimirką, Kitė Hovard galvoja apie Kitę Hovard.

Kitų pramogų per gavėnią atsisakome. Rūmuose nebevyksta linksmybės, bet po pietų skaitomi šventraščiai, giedamos psalmės. Ir, žinoma, nerengiami jokie vaidinimai, persirenginėjimai bei riterių turnyrai. Man tai — didelis palengvėjimas, vadinasi, karalius nepasirodys persirengęs. Prisiminimas apie pirmą nelaimingą mūsų pasimatymą niekaip neišdyla, ir aš bijau, jog Henrikas taip pat gerai jį atsimena. Baisiausia ne tai, kad aš iš karto jo nepažinau, o kad iš pirmo žvilgsnio jis man pasirodė atgrasus. Nuo tos dienos nei žodžiu, nei veiksmu, nei žvilgsniu neleidau jam suprasti, kad jis man nemalonus: storas, senas, dvokiantis taip, kad skrandis verčiasi. Tačiau kad ir kiek šypsočiausi sulaikiusi kvapą, per vėlu ką nors pakeisti. Mano veidas pasakė jam viską tada, kai mėgino mane pabučiuoti. O kaip jį atstūmiau, kaip išspjoviau jo seiles! Aš ir dabar nuleidžiu galvą ir iškaistu iš gėdos prisiminusi. Visa tai paliko karaliui tokį įspūdį, kurio vėliau užglaistyti negalėjo jokios geros manieros. Tame žvilgsnyje Henrikas išskaitė tiesą apie tai, koks jis man atrodo, ir, dar blogiau, pasižiūrėjo į save mano akimis: storą, seną, atgrasų. Kartais nuogąstauju, kad jo tuštybė niekada neatsities po šito smūgio. O tuštybei subliūškus, susitraukė ir vyriškumas. Aš įsitikinusi, kad jo pajėgumą sunaikino mano spjūvis, ir negaliu padaryti nieko, kad tai ištaisyčiau.

Per gavėnią atsisakėme dar vieno dalyko. Nuo šiol visuomet lauksiu šito metų laiko. Nes kasmet keturiasdešimt palaimintų pasninko dienų ir mano vedybinio gyvenimo naktų karalius nepasirodys mano kambaryje. Man nereikės šypsotis jam atėjus, stengtis įsitaisyti taip, kad jam būtų lengviau kilstelėti storą kūną, ir patamsyje demonstruoti norą, bet ne geidulingumą lovoje, kuri dvokia pūvančia karaliaus koja. Miegoti su vyru, kuris nepajėgia atlikti vyro pareigos.

Šitos žeminančios bėdos našta naktis po nakties mane gniuždo, trina į dulkes. Aš atsibundu ryte apimta nevilties, jaučiuosi pažeminta, nors nepajėgus yra jis. Guliu naktį ir klausausi, kaip karalius bezda ir dejuoja iš skausmo išpampusiame pilve. Trokštu būti bet kur, tik ne jo lovoje. Aš būsiu tokia laiminga šias keturiasdešimt naktų, išsivadavusi iš siaubingos prievolės kęsti nesėkmingus vyro bandymus, gulėti nesudėjus bluosto ir žinoti, jog kitą naktį jis vėl nesėkmingai bandys ir dėl to dar labiau kaltins mane, dar mažiau mane mėgs.

Laimė, sulaukėme laiko, kada galime atsikvėpti. Man nereikia jaudintis, kaip jam padėti. Jam nereikia pūkšti virš manęs lyg kuiliui. Jis nesilankys mano kambariuose, todėl išsimiegosiu levandomis kvepiančiuose, o ne pūliais trenkiančiuose pataluose.

Bet aš žinau, jog pasninkas baigsis. Ateis Velykų linksmybės. Mano karūnavimas, planuotas vasarį, vėliau atidėtas iškilmingam mūsų persikraustymui į Londoną, turėtų vykti gegužę. Privalau išnaudoti šį laiką kaip malonų poilsį nuo vyro ir per tą laiką sugalvoti, kaip mums rasti bendrą kalbą, kai jis grįš į mano miegamąjį. Turiu rasti būdą padėti jam grįžti į mano lovą ir atlikti tai, kas reikia.

Tomas Kromvelis turėtų man patarti. Iš Kitės Hovard kitokios pagalbos, kaip tik patvirkėlės gudrybių, galėjau ir nesitikėti. Nedrįstu įsivaizduoti, kaip ji elgėsi prieš pakliūdama pas mane. Mergaitė — dar visai vaikas — neturėtų mokėti nusimesti naktinius marškinius ir šypsotis per nuogą petį. Ji tikriausiai buvo labai prastai prižiūrima ir gavo blogų patarimų. Mano rūmų damos privalo būti nepriekaištingos kaip aš. Man reikės ją įspėti, kad pamirštų visus tuos triukus, kuriuos moka. Tegu daugiau nedrįsta jų man rodyti. Negaliu leisti, kad mano elgesį aptemdytų įtarimo šešėlis. Karalienės šiame krašte atsisveikino su gyvybe už menkesnius dalykus.

Laukiu, kol baigsis pietūs, ir karalius nueis tarp stalų pasisveikinti su dvariškiais. Šįvakar jis draugiškas, matyt, koja labai nekamuoja. Visuomet sunku nuspėti, kas kankina Henriką, nes ūpą sugadinti gali begalė įvairių priežasčių. Įžeisti galima net ir ne to paklausus.

Lydėdama karalių akimis, pastebiu Tomo Kromvelio žvilgsnį. Pakviečiu jį pirštu, jis prieina. Priimu ištiestą ranką ir leidžiuosi nuvedama nuo pietų stalo prie lango į upę, tarsi panorusi pasigrožėti žvarbia naktimi su tūkstančiais žvaigždžių.

— Man reikia pagalbos, ministre pirmininke, — sakau.

— Ko tik pageidausite, — atsako Kromvelis su šypsena, bet jo veidas įsitempia.

— Negaliu patenkinti karaliaus, — tariu nugirstus žodžius. — Padėkite man.

Jam, atrodo, pasidarė bloga — taip nepatogu. Kromvelis dairosi aplinkui, lyg norėtų šauktis pagalbos. Man gėda apie tai kalbėti su vyru, bet privalau iš ko nors gauti gerą patarimą. Savo moterimis negaliu pasikliauti, kaip ir pasikalbėti su patarėjais iš Klevo, netgi Lote, nes sužinotų mama ir brolis, kuriems jie tarnauja. Bet šios santuokos tikra nepavadinsi, ji tik žodinė, nesutvirtinta veiksmais. O jeigu tai ne santuoka, tada aš neatlikau savo pareigos karaliui, Anglijos žmonėms ir sau. Turiu padaryti šią santuoką tikrą. Privalau. Ir jeigu šitas vyras žino, kas negerai, tada privalo man atskleisti.

— Tai... asmeniniai reikalai, — prisidengdamas ranka burną, lyg norėtų save užčiaupti, sako jis ir prikanda lūpą.

— Ne. Čia karalius, — atšaunu. — Čia Anglija. Pareiga, ne asmeniška.

— Jums turėtų patarti jūsų damos, vyriausioji freilina.

— Santuoką sudarėte jūs, — renku žodžius aš, — padėkite man paversti ją realybe.

— Aš neatsakau...

— Būkite mano draugas.

Jis apsidairo, lyg norėtų sprukti, bet aš jo nepaleidžiu.

— Laiko praėjo dar visai nedaug.

Papurtau galvą.

— Penkiasdešimt dvi dienos. — Kas geriau už mane suskaičiavo?

— Ar karalius paaiškino, kodėl jūsų nemėgsta? — staiga paklausia Kromvelis. Išberia pernelyg greitai, aš nesuprantu.

— Paaiškino?

Suirzęs dėl mano kvailumo Kromvelis šniurkšteli ir apsidairo, lyg norėtų pakviesti kurį nors mano kraštietį išversti. Bet paskui susigriebia, kad tai turėtų būti visiška paslaptis.

— Kas jums yra? — prikišęs lūpas man prie ausies paklausia labai paprastai ir labai tyliai.

Skubiai nusisuku į langą pajutusi, kad nustėrau. Nenoriu, kad dvariškiai pastebėtų mano sielvartą ir apstulbimą.

— Kas yra man? — perklausiu. — Jis sako, kad aš kalta?

Mažos Kromvelio akytės kupinos kančios. Jis iš gėdos negali atsakyti man, todėl viską suprantu. Kaltas ne senas, pavargęs ir ligotas karalius. Tiesiog aš jam nepatinku, jis negeidžia manęs, galbūt netgi esu jam atgrasi. Ir iš susirūpinusio, raukšlėto ministro pirmininko veido suprantu, jog karalius su šiuo bjauriu žmogeliūkščiu jau aptarinėjo savo pasidygėjimą.

— Jis sakė, kad nekenčia manęs? — išsprūsta man.

Kančia patarėjo veide patvirtina, jog karalius prisipažino jam, kad negali prisiversti su manimi pasimylėti. Galbūt sakė ir kitiems, visiems savo draugams. Galbūt visą šitą laiką prisidengę baltomis rankutėmis dvariškiai šaiposi iš Klevo nevykėlės, kuri ištekėjo už Henriko ir dabar jam yra atgrasi.

Šitaip pažeminta aš krūpteliu ir nusigręžiu nuo Kromvelio. Nematau, kaip jis nusilenkia ir paskubomis pasišalina, lyg bėgtų nuo nelaimes nešančio žmogaus.

Likusį vakarą praleidžiu paskendusi kančios migloje, nerasdama žodžių įvardinti savo gėdai. Jeigu nebūčiau išgyvenusi tokio pažeminimo brolio dvare Kleve, dabar lėkčiau į savo miegamąjį ir išsiverkčiau. Tačiau aš seniai išmokau užsispirti, seniai išmokau nepalūžti, atremti pavojingą galingo valdovo antipatiją ir išlikti.

Likau budri kaip išgąsdintas sakalas. Nenuleidau rankų, nenustojau maloniai šypsojusis. Atėjus metui atsisveikinti, aš nusilenkiu karaliui, savo vyrui, nė akimirką neišsiduodama, kaip man skaudu, jog atrodau jam tokia bjauri, kad neįstengia atlikti to, ką vyrai sugeba su gyvuliais.

— Labanakt, jūsų prakilnybe, — sakau.

— Labanakt, brangioji, — atsako jis taip maloniai, jog noriu pulti prie jo kaip prie vienintelio draugo rūmuose ir išpasakoti savo gėlą ir baimes. Bet Henriko žvilgsnis jau nukrypęs pro mane, tingiai slenka per rūmų damas. Katerina Hovard žingteli į priekį ir nusilenkia jam, o tada aš išsivedu svitą į savo kambarius.

Nieko nesakau, kai lėtai nusegama mano auksinė apykaklė, nuimamos apyrankės, žiedai, tinklelis, gobtuvas, nutraukiamos rankovės, atrišamas korsetas, du sijonai, pamušalas, pasijoniai ir baltiniai. Nieko nesakau, kai man per galvą užmauna naktinius, prieš veidrodį iššukuoja plaukus, supina juos į kasą ir paslepia po naktine kepuraite. Netariu nė žodžio, kai ledi Ročford užtrunka ir švelniai teiraujasi, ar man nieko netrūksta, ar gali man kuo nors pasitarnauti, ar šį vakarą viskas gerai.

Ateina kunigas, mes su damomis suklaupiame sukalbėti vakaro maldas, bet mano mintys pulsuoja pažįstamų žodžių ritmu, o aš pati negaliu liautis galvojusi, kad keliu pasišlykštėjimą savo vyrui ir taip yra nuo pat pirmos pažinties dienos.

Paskui vėl prisimenu tą momentą Ročesteryje, kai jis priėjo tuščiai puikuodamasis, iš pažiūros visai eilinis, radęs įžūlumo prisiartinti prie manęs įkaušęs pirklys. Bet tai buvo ne girtas senis iš kokio nors miesteliūkščio, tai buvo karalius Henrikas, apsimetęs eiliniu riteriu, ir aš pažeminau jį prieš visus dvariškius. Manau, to jis man niekada neatleis.

Prisiekiu, ėmiau jam nepatikti nuo to momento. Jis rado vienintelį būdą pamiršti tą nemalonų nuotykį, tai vaikiškai pasakyti sau: „Na ir gerai, tada ir ji man nepatinka.” Henrikas prisimena, kad jį atstūmiau ir atsisakiau bučiuotis, todėl jis atstumia ir dabar manęs nebučiuoja. Jis rado kaip ištaisyti pusiausvyrą — pareiškė, kad manęs pats negeidžia. Anglijos karalius, ypač šitas karalius, negali būti negeidžiamas, juolab, sau pripažinti.

Kunigas baigia melstis, aš atsistoju, o damos nunarinusios galvas su naktinėmis kepuraitėmis tipena iš kambario gražios kaip angelėliai. Leidžiu joms eiti. Neprašau budėti prie manęs, nes žinau, jog šiąnakt neužmigsiu. Tapau pasibjaurėjimo objektas, koks buvau ir Kleve. Keliu šleikštulį net savo vyrui. Neįsivaizduoju, kaip galėtume susitaikyti ir pradėti vaiką, jeigu jam dygu prie manęs prisiliesti. Tapau Anglijos karaliaus pasibjaurėjimo objektas, o jis yra beribės galios, kantrybe nepasižymintis vyras.

Neverkiu, kad buvo paniekintas mano grožis, nes turiu rimtesnę priežastį nerimauti. Jeigu manimi nepatenkintas Anglijos karalius, baisiai galingas ir nekantrus vyras, ką jis man padarys? Juk jis apgalvotai žiauriai pasiuntė mirti vieną mylimą žmoną, antrąją įsakė nukirsdinti prancūzišku kalaviju, o trečiąją, kuri pagimdė jam sūnų, paliko mirti apleistą ligos patale. Ką jis padarys man?